Istorija

Maždaug 8000 metų Šiaurės Afrikoje gyvena seniausi čiabuviai gyventojai - berberai. Regiono istorija - nuo seno čia gyvenusių berberų ir užkariautojų santykių istorija. Pirmieji XII a. pr. Kr. šiose teritorijose pasirodė finikiečiai, įkūrę čia kelias kolonijas, kurios vėliau atiteko kartaginiečiams, o nuo II a. pr. Kr. šias žemes užėmė romėnai. I amžiuje pr. Kr. įkuriama trumpai gyvavusi Mauritanijos valstybė, kurią valdė romanizuotas berberas Juba II ( 25 pr. Kr. - 23 m. e. ) ir jo sūnus Ptolemajus ( 23-41 m.) Po pastarojo mirties savo imperinę valdžią šiam kraštui primeta Roma. 429 metais šiandieninio Maroko teritoriją, vis dar priklausiusią Romai, užgrobė vandalų gentys, o dar po šimto metų čia įsigalėjo bizantiečiai. 682 metais Šiaurės Afriką pradėjo nukariauti arabai, kurių valstybė klestėjo XI-XIII amžiuje.

Valdant Almochadams, Marokas buvo didžiulės imperijos centras, išsiplėtęs per dabartinio Alžyro, Libijos, Tuniso, Ispanijos ir Portugalijos žemes, bet, žlugus dinastijai, žlugo ir imperija.

Maroko atgimimas vyko XVI-XVII amžiais. Ypač šalis klestėjo valdant sultonui Achmedui al Mansurui az Zachabui, kurio valdymas dar vadinamas šalies „aukso amžiumi". Tiesa, XV amžiaus pradžioje keli uostai dar buvo ispanų ir portugalų rankose, bet XVII amžiuje jie vėl priklausė Maroko sultonui. XVIII-XX amžiaus Marokas vadinamas piratų valstybe, kadangi daugelį miestų valdė piratai. 1859-1860 metais Maroką buvo užgrobusi Ispanija, bet į jį taikėsi ir Prancūzija, kuri 1904 gavo dalį, o 1912 - daugumą šalies teritorijos. 1956 metų kovą nepriklausomybę atgavo prancūzų Marokas, o balandį - ispanų. 1956 m., Marokui atgavus nepriklausomybę, santvarka buvo pakeista į konstitucinę monarchiją, o pirmuoju nepriklausomos šalies karaliumi tapo Mohamedas V. Jis vadinamas Tautos Tėvu ir valdė iki 1961 m. Po jo valdžia atiteko Hasanui II ( 1961-1999). Dabar valstybės karalius yra Mohamedas VI. Jaunas, perspektyvus, išsilavinęs, turintis ekonomikos daktaro laipsnį valdovas.